Knygos – ne daiktai, o už jų slypintys žmonės. Žmonės - vartai į kitus žmones...

Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga

- Kur buvai? – vėl lyg niekur nieko paklausė vyras prieš miegą.

Matilda buvo rami ir abejinga. Paklausė, tai kas? Klausimas, kuris nieko nekeičia. Atsakymas, kurie niekas nenori žinoti.

- Tiesiog pavargau, priguliau, kai atsibudau, jau buvo tamsu.

- Nebuvo tamsu,– pertraukė vyras.

- Nebuvo tamsu? – nesuprato Matilda.

- Kai grįžai, dar nebuvo tamsu,– patikslino vyras.

O Dieve, pagalvojo Matilda. Tau nebuvo, o man buvo. Taip norėjo ir atsakyti, bet miego norėjo dar labiau.

- Visur tavęs ieškojau, – pasakė vyras.

Matyt ne visur, pagalvojo Matilda.

- Dingai, nieko nepasakius, – tęsė vyras.

Taip žmonės ir dingsta, galvojo Matilda. Dingsta neperspėję.

- Galvojau, negrįši, – vyro balsas buvo kažkoks liūdnas, Matilda išsigando, kad tuoj apsiverks.

Ir aš taip galvojau, norėjo sakyti Matilda, glostė vyro galvą kaip mama vaiką, ramindama, guosdama, na ko tu čia, ką prisigalvojai, ko be reikalo gąsdiniesi, pasaulis nėra toks blogas, kaip tau atrodo.

Istorija kaip upė

Plaukia valtelė vandens paviršiumi lengvai srovės nešama, guli kūnas ant dugno, rankom mojuotų, kojom plaktų, bet neturi.

Vėjelis lapus šiurena, paukščiukai čiulba gražiausiai, ko daugiau gali norėti.

Kūnas gyvas, saulutė spigina, akys prisimerkia, ausys girdi, burnoj kartu, nosis nenorom uodžia laukinio vandens ir maurų kvapą, širdis plaka, smegenys veikia. Veiks ir po mirties dar kelias minutes, kol baigsis deguonis.

O tada jau kaip bus, taip bus...

Glesum

…Nuogos manęs ir mano ponas nematė. Ponas Julianas, jis ateidavo ne taip jau dažnai, kartais, visada – kai jau temsta, kai ponia būdavo nežinia kur išsidanginusi ir dar negrįžusi. Parsiversdavo mane į lovą, pirmą kartą nesupratau, kas bus, tik maigė, kraujas ir kraujas, galvojau niekada nesustos, ponas rangėsi, gyvulys, kad padvėstų, vėliau galvoti nustojau, gulėdavau sugniaužus kumščius, verkdavau tyliai be ašarų, susikandžiodavau lūpas, visada, tas niekur nedingo, kad ir kiek buvau su visa šlykštybe apsipratusi.

Kol vieną dieną, jau vakarop, ėjau dairytis ponios, gal pareina, ji liepdavo pasitikti prie vartų, slankiojau ir laukiau, spardžiau akmenukus, erzinau šunis, kažkas čiupo už plaukų, vėl už tų prakeiktų garbanų, ne veltui jų taip nekenčiau, čiupo ir įsikėlė į vežimą. Nerėkiau, seniai buvau nustojus rėkauti, prašytis pagalbos ar melstis, žinojau kad bus taip, kaip bus, nieko nepadarysi, nieko neišprašysi, teks imti, ką duos. Būsi mano Glesum, pasakė, o kas man, dar ne tuo esu buvusi…

Žmogus, kuriam nieko nereikėjo

...Nebegalėjau iškęsti meilės. Aš nebegalėjau iškęsti savo širdies, vaikščiojančios atskirai nuo kūno. Nebeliko nieko, tik Silvija. Aš buvau niekas, tik ji. Buvau tik tol, kol kvepėjau ja. Kol iki smulkmenų galėjau prisiminti, ką ji sakė. Kol pirštai ir visas kūnas prisiminė jos odą. Kol mintyse galėjau ją liesti jausdamas, kaip ji užsimerkia ir vėl atsimerkia. Kol mačiau, kaip ji mane myli ir manęs nori. Uždarydavau jos buto duris, ir manęs nebelikdavo, išnykdavau tą pačią akimirką, kaip apipiltas sieros rūgštimi. Tik lengvas dūmelis parūkdavo. Paslankiodavau, nerasdamas kuo užsiimti, ir eidavau miegot.

Aš radau ne savo antrąją pusę, radau save. Ką dabar daryti?...