Knygos – ne daiktai, o už jų slypintys žmonės. Žmonės - vartai į kitus žmones...

"Glesum"

…Nuogos manęs ir mano ponas nematė. Ponas Julianas, jis ateidavo ne taip jau dažnai, kartais, visada – kai jau temsta, kai ponia būdavo nežinia kur išsidanginusi ir dar negrįžusi. Parsiversdavo mane į lovą, pirmą kartą nesupratau, kas bus, tik maigė, kraujas ir kraujas, galvojau niekada nesustos, ponas rangėsi, gyvulys, kad padvėstų, vėliau galvoti nustojau, gulėdavau sugniaužus kumščius, verkdavau tyliai be ašarų, susikandžiodavau lūpas, visada, tas niekur nedingo, kad ir kiek buvau su visa šlykštybe apsipratusi.

Kol vieną dieną, jau vakarop, ėjau dairytis ponios, gal pareina, ji liepdavo pasitikti prie vartų, slankiojau ir laukiau, spardžiau akmenukus, erzinau šunis, kažkas čiupo už plaukų, vėl už tų prakeiktų garbanų, ne veltui jų taip nekenčiau, čiupo ir įsikėlė į vežimą. Nerėkiau, seniai buvau nustojus rėkauti, prašytis pagalbos ar melstis, žinojau kad bus taip, kaip bus, nieko nepadarysi, nieko neišprašysi, teks imti, ką duos. Būsi mano Glesum, pasakė, o kas man, dar ne tuo esu buvusi…

„Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“

...Nebegalėjau iškęsti meilės. Aš nebegalėjau iškęsti savo širdies, vaikščiojančios atskirai nuo kūno. Nebeliko nieko, tik Silvija. Aš buvau niekas, tik ji. Buvau tik tol, kol kvepėjau ja. Kol iki smulkmenų galėjau prisiminti, ką ji sakė. Kol pirštai ir visas kūnas prisiminė jos odą. Kol mintyse galėjau ją liesti jausdamas, kaip ji užsimerkia ir vėl atsimerkia. Kol mačiau, kaip ji mane myli ir manęs nori. Uždarydavau jos buto duris, ir manęs nebelikdavo, išnykdavau tą pačią akimirką, kaip apipiltas sieros rūgštimi. Tik lengvas dūmelis parūkdavo. Paslankiodavau, nerasdamas kuo užsiimti, ir eidavau miegot.

Aš radau ne savo antrąją pusę, radau save. Ką dabar daryti?...

„Lengviausias“

…Žinot, nusprendžiau būti laiminga. O ką? Juk kiekvienas žmogus vertas laimės.

Nuo šiol kiekvieną rytą kokias penkias minutes pasakosiu sau istoriją, kaip laimingai ketinu praleisti visą dieną. Tvirtai pažadėsiu sau, kad būtent taip ir bus. Nusiteiksiu gėriui ir džiaugsmui. Tokia nuostata neleis man blaškytis. Šie rytiniai pokalbiai su savimi bus išties naudingiausios gyvenimo minutės. Manau, kad laimė – kaip dūmai, kuo labiau puti, tuo daugiau jų atsiranda…

 

…O jeigu aš būčiau plunksna, ruda dviejų centimetrų dydžio plunksna? Skrisčiau per visą dangų. Mane pagautų paukštis, nusineštų į savo lizdą, sudėtų ant manęs kiaušinius ir išperėtų savo paukščiukus, tada du išmestų, nes kirmėlių mažai, visiems keturiems vaikams neužteks. O aš viską matyčiau.

Kitais metais paukščiai į tą lizdą nebeatskristų. Lizdas dar po kelerių metų supūtų ir aš nukrisčiau ant žemės. Mane pakeltų vėjas ir aš skrisčiau per visą dangų. Nukrisčiau mieste, ant šaligatvio, prilipčiau prie senos ponios bato. Ponia parsineštų mane namo, ir mes būtume vienos, aš ir mano ponia. Kai ponia mirtų, batus išmestų kartu su kitais jos daiktais ir manimi. O aš viską matyčiau. Tada skrisčiau per visą dangų…

 

“Rūko nesugadinti”

– Pasakyk, kokia mano pavardė, – juokėsi Haris, ir dar smarkiau spaudė jos ranką. Moteris beveik lietė galva jo petį. Haris smarkiai įkvėpė. Ji labai skaniai kvepėjo.

– Paleisk ranką, – juokėsi Moteris.

– Sakyk pavardę, – šnypštė Haris.

– Neatsimenu, – juokėsi Moteris. Ji tikrai neatsiminė.

– Tai va, žinojai vieną dailininką, ir to pavardę pamiršai, – Haris irgi juokėsi.

– Tu mane kankinai, – pasakė Moteris. – Kankinami žmonės viską užmiršta.

– Kankinami žmonės viską prisimena, – patikslino Haris.

– Viskas priklauso nuo kankinimo rūšies, – pasakė Moteris.