Rasa Aškinytė

...Nebegalėjau iškęsti meilės. Aš nebegalėjau iškęsti savo širdies, vaikščiojančios atskirai nuo kūno. Nebeliko nieko, tik Silvija. Aš buvau niekas, tik ji. Buvau tik tol, kol kvepėjau ja. Kol iki smulkmenų galėjau prisiminti, ką ji sakė. Kol pirštai ir visas kūnas prisiminė jos odą. Kol mintyse galėjau ją liesti jausdamas, kaip ji užsimerkia ir vėl atsimerkia. Kol mačiau, kaip ji mane myli ir manęs nori. Uždarydavau jos buto duris, ir manęs nebelikdavo, išnykdavau tą pačią akimirką, kaip apipiltas sieros rūgštimi. Tik lengvas dūmelis parūkdavo. Paslankiodavau, nerasdamas kuo užsiimti, ir eidavau miegot.

Aš radau ne savo antrąją pusę, radau save. Ką dabar daryti?...