Apie romaną "Rūko nesugadinti"
…tikriausiai kaip ir daugeliui, man pasirodė įdomus pats siužeto pateikimas. Kadangi apimtis nedidelė, tai ilgų aprašymų čia nebus, daugiausia – dialogai ir vienas kitas pamąstymas. Šmaikštumo, įvairiausių gyvenimiškų pastebėjimų, kurie, rodos, tokie teisingi, bet kol neįvardinti, tol retai pastebimi knygoje pakankamai, net ir ironijos – ir tos čia yra…O labiausiai intriguoja kiekvieno skyriaus pabaigoje esantis klausimas savirefleksijai...
https://perskaiciau.wordpress.com/2014/06/16/5-16-rasa-askinyte-ruko-nesugadinti/
...Kažkodėl knyga vis priartindavo vaizdus iš filmo „Melancholija“…. Lygiai taip pat neapleidžia prieblandos mintys užvertus paskuti puslapį, kaip ir peržiūrėjus filmą… Kažkaip pakimbi tarp romantikos ir šizofrenijos, ir nesumąstai – į kurią pusę palinkti ar į kurią pusę jau esu labiau nukrypus…
http://neramusskaitiniai.blogspot.lt/2013/01/visus-vienijantis-bruozas-rukas.html
...Seniai nebuvo lietuviško romano su tokiu poetiškai daugiaprasmiu pavadinimu…Autorė tarsi sąmoningai atsisako vertinti vaizduojamus žmones ir jų poelgius, pasislėpdama už gražumo. Jai vienodai gražūs jų susitikimai ir išsiskyrimai, pasakymai ir nutylėjimai, žinojimai ir nežinojimai, šviesumai ir tamsumai…Ir šį romaną galima skaityti kaip vadovėlį nebrandiems poetams…
...Aprašymų čia tiek, kiek reikia aiškesniai situacijai nusakyti, pokalbiai trumpi, be didelių išvedžiojimų. Dialogai gana tiesmuki ir aiškūs. Nėra klasikiniams romanams būdingo sentimentalumo ir lyrizmo. Tai romanas su didele modernizmo doze...Tekstas žaidžia su skaitytoju...
http://skaityta.lt/old/rasos-askinytes-romanas-ruko-nesugadinti-ne-kas-o-kaip-parasyta.html
