5. Emilija Visockaitė

 Emilija Visockaitė. Vištos ir deimančiukai (2011-09-16)

...Tekstą norisi cituoti, ir, ilgai apie jį galvojant, jis nepradeda atrodyti primityvus. Nors knyga kupina sąmojo, nepalieka jausmas, kad joje nesijuokiama, kad ji tiesiog liūdna ir romantiška: „Stengiausi niekada nieko neturėti rankose, norėjau būti visada pasiruošusi. Kad jei ką nors netyčia sutikčiau ir norėčiau apkabinti, prisiglausti visu kūnu, galėčiau tai laisvai padaryti“ (p. 55). Atsitraukimas nuo realybės, nuo savęs, nuo bendravimo su žmonėmis teikiamų nusivylimų, žiūrėjimas į save kaip į personažą, keistai funkcionuojantį padarą gali būti tiesiog jautruolio savigynos mechanizmas. O šitokie mechanizmai burzgia ne vienoje geroje knygoje…

http://www.satenai.lt/?p=11416