Žmogus, kuriam nieko nereikėjo (Vaga, 2013)

Viršelį sukūrė Zigmas Butautis

 

I dalis. TAŠKAS. Aš

Žemai

Na jau ne, šitaip elgtis tikrai negalima.

Dabar trys, aš guliu ant kilimo ir nejudu. Žinau, nejudėti negerai, reikia vaikščioti. Bet gulėdamas vaikščioti aš negaliu. Mažas mokėjau, dabar – nebemoku. O turėtų būti atvirkščiai. Daug kas turėtų būti atvirkščiai, bet nėra. Todėl aš žiūriu pro langą. Langas toks nešvarus, kad net gaila. Gaila, kad kol galėjau vaikščioti, jo nenusivaliau.

Žinot, ką jinai padarė? Niekada neatspėsit.

Nebegaliu pakęsti to murzino lango, todėl atsikeliu ir nuvalau. Ilgai valau. Nesuprantu, kaip vertikalūs daiktai, kurių niekas niekada neliečia, gali taip išsitepti.

Nuvalau ir vėl atsigulu. Guliu ir negaliu pajudėti.

Aš neturiu nei rankų, nei kojų. Gal turiu, tik jos ne mano, nes nei vienos negaliu pajudinti. Turiu tik galvą ir nugarą. Esu tuo tikras, nes guliu ilgai, nugarą maudžia, o aš galvoju. Dar turiu lūpas, kurias vis palaižau liežuviu. Ne todėl, kad džiūsta. Tik noriu patikrinti, ar jos dar yra. Skaičiau istoriją apie žmogų, kuris neturėjo lūpų. Tiesiog toks gimė. Jis sakė, kad visą gyvenimą jautėsi nelaimingas. Nei kiek nesistebiu, lūpas turėti tikrai svarbu. Jei imsit mano lūpas, imkit ir mane visą. Aš nenoriu būti padalintas.  

O ji padalino. Padalino mane į prieš tai buvusį ir į tą, kuris prasidėjau vos ją pamatęs...