Mindaugas Slapšinskas. Bibliniai pasiklaidžiojimai R.Aškinytės romane "Istorija kaip upė" (2019.04.10)

...romano pradžia su Šventuoju Raštu susipažinusį skaitytoją nukelia į Egiptą, Išėjimo knygos pradžią, kurioje faraonas įsakė visiems žmonėms: Meskite į Nilą visus hebrajams gimusius berniukus... Čia pasakojama sūnaus susilaukusios motinos istorija. Moteris tapo nėščia ir pagimdė sūnų. Matydama, kad jis buvo gražus kūdikis, tris mėnesius jį slėpė. Nebegalėdama slėpti jo ilgiau, paėmė papiruso pintinę ir ištinkavo ją bitumu bei derva. Paguldžiusi į ją kūdikį, padėjo tarp nendrių Nilo pakrantėje... Šis tarp nendrių paliktas, rankytėmis mojuojantis ir kojytėmis plakantis mažas kūdikėlis yra Mozė, biblinis personažas, kuriam patikėta nuvesti vergovėje gyvenančią tautą į Pažadėtąją žemę... 

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-04-10-bibliniai-pasiklaidziojimai-r-askenytes-romane-istorija-kaip-upe/175287

Virginija Cibarauskė. Eilinės tobulo romano paieškos (2019.03.08)

...Penktajame Rasos Aškinytės romane tęsiama „Glesum“ (2016) plėtota dėl vyrų meilės ir net išlikimo kovojančių moterų tema. Taip pat svarbus istorinis kontekstas: pasakojimą sudaro keturios linijos, dvi iš jų plėtojamos senovėje. XIV a. mergina, vadinama Ubage, įsimyli pranciškonų vienuolį. XVIII a. plikbajoris parduoda dukrą Konstanciją ištvirkusiam ponui. Dabartyje Holė dešimt metų varsto policijos duris tvirtindama, kad nužudė savo vyrą. O šį nusikaltimą tirianti policininkė Gina dėl komos ištikto mylimojo palieka sutuoktinį ir vaikus...

http://literaturairmenas.lt/literatura/virginija-cibarauske-eilines-tobulo-romano-paieskos?fbclid=IwAR2mZzJiUxOadCumggSNOqu5SxmIJZMtbHDNxmG0sKtODeS8860iGJW6r5M

Dainora Kaniavienė. Dvi Aisčių moterys: Selija ir Glesum (2017.01.27) 

...Kultūrologiniai ženklai romane ryškūs ir patrauklūs (susiję su personažų emocijomis), nors gyvenamoji vieta abstraktoka – aisčių žemės. Pasakojimo laikas ciklinis: kuo prasideda, tuo ir baigiasi. Mano manymu, romane esama sakmių sampynos bruožų; išplėtotos trumposios fabulos sudaro vieną didįjį pasakojimą. Dažniau literatūros teorijoje pasitaiko atvejų, kai susipina pasakų ir sakmių žanrinės savybės. Šįkart atsitiko kitaip – prie gana tipiško ir šabloniško istorinio romano žanro ėmė ir prilipo mitologinė pasaulėjauta, įgalinusi romanui nebūdingą struktūrą, kuri tampa knygos stiprybe ir praplečia suvokčių ribas...

http://www.satenai.lt/2017/01/27/dvi-aisciu-moterys-selija-ir-glesum/

Jūratė Čerškutė. Glesum - geriausias Aškinytės romanas so far? (2017-01-18)

...Tad kai šią vasarą pasirodė ketvirtasis Aškinytės romanas Glesum, ėmiau jį į rankas su didele atsarga, įtarumu ir dvejonėmis (ypač po erzinančios Žmogus, kuriam nieko nereikėjo skaitymo patirties). Sumišęs jausmas – skaitau ir man patinka, pagaliau, tai yra tai – mane lydėjo pirmus penkiasdešimt puslapių, po kurių įtarumą nugalėjo mėgavimasis tekstu, literatūrine kokybe ir išmoningai pasakojama istorija. Regis, sulig Glesum baigėsi tas aptartas atsainumo, vangumo ir veikėjų, kuriems nieko nereikėjo, etapas Aškinytės kūryboje, nes Glesum yra visai kitokios DNR pasakojimas, tikra rekonstruota ir išties įtikinanti istorija. Pap­rastai tariant, Aškinytės Glesum, mano manymu, yra geriausias iki šiol jos parašytas romanas, apie kurį norėtųsi patosiškai sakyti, kad rašytoja pagaliau pranoko pati save, bet teisingiausia būtų konstatuoti, kad tiesiog grįžo prie savo tikrųjų ištakų, kaip pati sako, bazinio istorikės išsilavinimo...

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-01-18-glesum-geriausias-askinytes-romanas-so-far/154329

Marius Burokas. Kalbaknisių kelionės į praeitį ir kitus žemynus (2016-08-01)

...Romano turinys sudėliotas į 7 dalis pagal Mažųjų Grįžulo Ratų žvaigždes, kiekvienoje dalyje – septyni skyriai. Tai atrodo gana kabalistiškai ir, prisipažinsiu, tikrosios šio suskirstymo prasmės man nepavyko suvokti. Galbūt jos ir nėra. Galbūt skaitytojas pats turi ją sau surasti – tarkim, mūsų likimas priklauso nuo žvaigždžių arba – žvaigždės abejingos mūsų likimui, kad ir kiek mes bandytume jas sužmoginti ir viską valdo atsitiktinumas. Visa tai palikta interpretacijai, visa tai prideda papildomą teksto suvokimo sluoksnį...

http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/m-burokas-kalbaknisiu-keliones-i-praeiti-ir-kitus-zemynus-knygu-apzvalga-286-663179

Emilija Visockaitė. Ką daryti, jei viską žinai bet nieko nenori (2014-12-12)

...Manau, kad Ramanauskas ir Sabolius šią knygą pavadintų kūrybiška. Ne tiek kalbos, kiek turinio ir santykio su tradicija požiūriu (tą įvertino ir Metų knygų komisija). Aškinytės romanas pirmiausia įdomus tuo, kad apie jį labai sunku ką nors pasakyti. Vienas iš nedažnų atvejų, kai perskaičius norisi išgirsti autoriaus komentarą, atsakantį į tokius mokyklinius klausimus: ką šia knyga norėjote pasakyti? Kaip gimė idėja? Kas per vienas yra šios knygos herojus?...

http://literaturairmenas.lt/2014-12-12-nr-3500/2188-literatura/3502-emilija-visockaite-ka-daryti-jei-viska-zinai-bet-nieko-nenori 

Lina Juškaitienė. Paskaičius Rasos Aškinytės "Žmogų, kuriam nieko nereikėjo" (2014-12-08)

...Jaučiuosi šūdinai (herojaus žodynas užkrečiamas). Bet pati to ir norėjau. Suryti šią knygą iki galo. Kukliu viršeliu, bet tokiais nekukliais herojais. Po paskutinio puslapio – kažkoks vakuumas galvoje. Greičiau sumaištis mintyse. Nėra tos amžinos meilės. Tik priklausomybė. Ir viskas nėra taip, kaip atrodo...

http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/index.php?-1958563408 

Neringa Mikalauskienė. Žmogus ir visuomenė: prisitaikyti, maištauti, ignoruoti? (2014-11-03)

...Užtat Rasos Aškinytės romano „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ veikėjo charakteriui spalvų netrūksta. Šablonišku ar stereotipiniu jo tikrai nepavadinsi. Pasakojama pirmuoju asmeniu, pasakotojas linkęs į savistabą ir kiekvieno, net menkiausio, savo veiksmo ar nutikimo vertinimą. Jis iš visų jėgų stengiasi sudaryti įspūdį, kad yra niekuo neypatingas, pilkas ir netgi pilkai besirengiantis žmogelis: „Dažniausiai rengiuosi pilkai. Manau, pilka spalva puošia žmogų. Tada daraisi panašus į akmenį, o akmenis visi mėgsta“ (p. 21)...

http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/index.php?-1755963265

Agnė Mackevičiūtė. Svarbu: šis romanas dar rūko nesugadintas (2014-04-23)

...Ieškojimo procesas trunka ilgą laiką, o kartais užsibaigia jam net neprasidėjus. Kažkas sumažina matomumą iki minimalaus ir žmogus pasiklysta, sustoja ieškojęs ir tampa priklausomu nuo aplinkybių, taip sugadindamas save ir visa, kas yra aplinkui. Romanas Rūko nesugadinti pasakoja apie kitokius, rūko nepaliestus žmones. Šie žmonės taip pat klaidžioja rūke, bet jie susitinka ir išsiskiria, nesugadindami vieni kitų...

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-04-23-agne-mackeviciute-svarbu-sis-romanas-dar-ruko-nesugadintas/116779

Renata Šerelytė. Saugios pakuotės (2014-02-21)

...Į sudėtingą romano formą (ar ji sudėtinga, ar tik savotiška) nereikėtų kreipti per daug dėmesio –­ tai tik lengvas skaitytojo pagąsdinimas... O štai į pasakojimo stilių, kuris sukuria savotišką pagrindinio veikėjo psichologinį portretą, tikrai reikėtų atkreipti dėmesį. Nes būtent jis yra tas kabliukas, kurį turėtų praryti skaitytojas...

http://literaturairmenas.lt/2014-02-21-nr-3462/1547-25-puslapis/2414-renata-serelyte-saugios-pakuotes 

Laimantas Jonušys. Prozos proveržiai (2013-01-11)

...Rasos Aškinytės romane „Rūko nesugadinti“ į žmonių santykių statiką ir poslinkius žvelgiama racionaliu žvilgsniu iš šalies, situacijos modeliuojamos ir kartu komentuojamos. Pasaulio literatūroje panašių žvilgsnių yra buvę, bet Lietuvoje tai netikėta naujovė...

http://literaturairmenas.lt/2013-01-11-nr-3409/457-knygos/698-laimantas-jonusys-prozos-proverziai

Kęstutis Navakas. Knygų žiurkės kampelis: sapnas apie knygą (2012-03-23)

...Vilniaus knygų mugės išvakarėse susapnavau tuščią popieriaus lapą su firminėmis runomis viršuje. Tokį, kuris vadinamas blanku. Išsyk supratau, kad tame lape turiu parašyti knygą. Tokią, kurios pagrindinė herojė būtų vardu Blanka. Tada atskrido Jerofejevo angelai ir pasakė tokią knygą jau egzistuojant, tik jie pamiršę, kas ją parašė. Jiems atrodo, kad Virginia Woolf….Norėjau prieštarauti, nes irgi buvau skaitęs tokią knygą, bet nejaugi prieštarausi sapnui, sakančiam: sėsk ir pats rašyk...gera nubusti tikrovėje, kurioje egzistuoja nors kelios sapnų gražumo ir tikrumo knygos. Nors viena, kad ir pati lengviausia.

http://www.tvdiena.lt/naujienos/kultura/knygu-ziurkes-kampelis-sapnas-apie-knyga-208142#.UvDeqmJ_uNB

Milda Leišytė. Lengviausia būti višta? (2011-11-30)

...Visada mėgstu patikusias vietas pasižymėti pieštuku, tačiau jau po keliolikos puslapių supratau, kad šiai knygai tokia taktika netinka. Norėjau žymėti bene visa tekstą…Vos nepamiršau intrigos! O jos šiame romane būta. Visoje knygoje figūruoja paslaptinga dėžutė, kuri atidaroma tik pačioje pabaigoje. Įdomu kas joje? Ją atidarykite patys!...

http://www.kulturpolis.lt/old/main.php/id/299/lang/1/nID/8810

Justina Karalevičiūtė. Sunkiausias, bet maloniausias (2011-09-23)

...Kaip kalba pagrindinė veikėja (jei taip galima ją pavadinti) Blanka? Ką ji pasako? Jos raiška, kaip ir ji pati (neįprasta jau vien tai, kad gyvena antrame medinio namo aukšte, į kurį patekti galima tik kopėčiomis, bet kas nusprendė, kas yra normalu?..), unikali – atrodo, ji taip paprastai, lengvai žiūri į pasaulį: „Nieko nesakiau, ir kai Anastazija pasakė, kad myli Nealeksą. (...) Pasveikinau ją, man atrodo, kad ką nors mylėti yra labai gražu“ (p. 105). Juk paprastai normali mergina reaguotų kitaip... Tokia tad Blanka – atsipūtusi. Bet tik iš pirmo žvilgsnio…

http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111120223835/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3346&kas=straipsnis&st_id=18596

 Emilija Visockaitė. Vištos ir deimančiukai (2011-09-16)

...Tekstą norisi cituoti, ir, ilgai apie jį galvojant, jis nepradeda atrodyti primityvus. Nors knyga kupina sąmojo, nepalieka jausmas, kad joje nesijuokiama, kad ji tiesiog liūdna ir romantiška: „Stengiausi niekada nieko neturėti rankose, norėjau būti visada pasiruošusi. Kad jei ką nors netyčia sutikčiau ir norėčiau apkabinti, prisiglausti visu kūnu, galėčiau tai laisvai padaryti“ (p. 55). Atsitraukimas nuo realybės, nuo savęs, nuo bendravimo su žmonėmis teikiamų nusivylimų, žiūrėjimas į save kaip į personažą, keistai funkcionuojantį padarą gali būti tiesiog jautruolio savigynos mechanizmas. O šitokie mechanizmai burzgia ne vienoje geroje knygoje…

http://www.satenai.lt/?p=11416

Audrius Ožalas. Knygos recenzija: „Lengviausias“ – linksmai liūdnas išprotėjęs pasaulis (2011-07-18)

...Nemanau, kad tai knyga kiekvienam. Skaitantis, matyt, pats turėtų būti kažkiek „pačiuožęs“, kad jam imponuotų herojės pasaulis. Tačiau norintieji paskaityti lietuvių literatūrą, kurioje ieškoma originalumo, turėtų duoti „Lengviausiam“ šansą. Ir nors pristatomas kaip vasarai skirtas romanas, turbūt suklys tie, kurie galvos, jog tai paplūdimiui puikiausiai tinkantis skaitalas –  akivaizdu, jog autorė taikė į pakankamai literatūriškai išprususią publiką, galinčią priimti šio romano žaidimo taisykles. Manau, kad tai vienas geresnių pastaruoju metu pasirodžiusių lietuvių autorių grožinės kūrybos darbų...

http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/knygos-recenzija-lengviausias-linksmai-liudnas-isprotejes-pasaulis-286-160923

Angelė Jasevičienė. Pasiklydę Minotauro labirinte. R.Aškinytės „Rūko nesugadinti“ (148 psl., 2010 sausis)

...“Mano laimė – gyventi be laimės“... Šiam romanui sugalvoti tinkamesnį moto vargu ar įmanoma…

http://www.tekstai.lt/images/stories/pdf/Metai.Nr.1.2010_www.tekstai.lt.pdf

Rimtautas Rimšas. Sizigijos ir kvadratūros (2009-10-02)

...Tačiau ar teksto − šio teksto − apkarstymas peizažėliais, vietos ir laiko aplinkybėmis ką nors, be tūrio, duotų? Ne „Anykščių šilelis“ juk. Ir ne „Silva rerum“. Ar reikia geografinių, chronologinių ir kitokių meteorologinių nuorodų į pasaulį, kuriame kalbama apie tokį dar niekieno neregėtą daiktą, kurį žmonės sąlyginai vadina meile?...

http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110918194031/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3253&kas=straipsnis&st_id=15380

Erika Drungytė. Rūkas, mimoza ir daiktų miškas (2009-09-07)

...Nes autorė – įžvalgi. Nes autorė – provokatorė. Nes autorė nepalieka skaitytojo su savo mintimis, o primygtinai prašo atsakyti į klausimą „kodėl?“. Klausimu „kodėl?“ ir tuščia vieta jūsų atsakymui-komentarui pabaigiamas kiekvienas romano skyrius. Tai įžūlu! Tai žiauru! Tai priverčia jus mąstyti, mąstyti, mąstyti... Ir galiausiai vis tiek liekate kvailiais. Bijote?...

http://www.kulturpolis.lt/old/main.php/id/299/lang/1/nID/3106/page/26